Maironis. Išnyksiu kaip dūmas
Maironis – žymiausias XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių poetas, priklausęs romantizmo epochai. Maironis kūrė spaudos draudimo, tautinio sąstingio laikotarpiu, todėl pagrindinės poeto kūrybos temos — meilė tėvynei, tautos ir atskiro žmogaus likimas, tautinio atgimimo, išsivadavimo idėjos. Visos jos išreikštos daugybės žanrų kūriniuose : eilėraščiuose, poemose, dainose, satyrose. Maironis išleido eilėraščių rinkini „Pavasario žiedai“, į kurį įėjo ir eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“.Eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“ – meditacinio, apmąstymų tipo, nelabai didelės apimties kūrinys. Maironis jį parašė dar ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, kai jam labiau rūpėjo išgyvenimų, jausmų, žmogaus, kaip kūrėjo, menininko pasaulis.
Pirmoji eilėraščio strofa prasideda griežtu teiginiu – būsimojo laiko vienaskaitos pirmo asmens veiksmažodžiu „išnyksiu“. Lyrinis subjektas kalba tvirtai įsitikinęs, tikėdamas išsakomais žodžiais. Save eilėraščio žmogus palygina su dūmu – „kaip dūmas“ – greitai, lengvai ir nepastebimai išnykstančiu ir niekada nebeatgimstančiu, nebepasirodančiu. Dūmą apibūdina vaizdingu epitetu „neblaškomas vėjo“, tarsi norėdamas įrodyti, kaip greitai ir ramiai jo nebeliks. Antrąja strofos eilute užbaigiamas retorinis sušukimas, kuriuo lyrinis subjektas išreiškia tikėjimą savo žodžiais, nors jie jam ir skaudūs. Antroje eilutėje lyrinis subjektas kategoriškai teigia, jog visi jį užmirš. Pavartojami net du neiginiai: „niekas“ ir „neminės“. Antroji posmo dalis, trečia ir ketvirta eilutės – retorinis klausimas, kuriuo norima paremti, įrodyti išsakytas mintis – juk daugybė žmonių gyveno prieš tai, o jų niekas nebeprisimena : „ o kas jų bent vardą atspės?“ . Lyrinio subjekto nuotaika niūri, liūdna, nes jis įsitikinęs, jog nėra nieko amžino ir neužmirštamo.
Antroje strofoje lyrinis subjektas dar sykį bando įrodyti išsakytas mintis. „Pasaulio darbus“ – žmonių
gyvenimus, nuolat besikartojančius veiksmus, bėgantį laiką – jis palygina su visada besikeičiančiomis,
kaskart kitokiomis, naujomis bangomis, mintimis: „bangos ant marių“, „mintys žmogaus“. Šiuos žodžius išsako retoriniu sušukimu, tarsi norėdamas labiau įtikinti. Nuolatinę kaitą išsako esamojo laiko veiksmažodžiu „mainos“, taip lyg parodydamas, jog viskas nuolat keičiasi, niekas neišlieka toks pats. Antrą strofos dalį sudaro netgi trys retoriniai klausimai, suteikiantys susimąstymo nuotaiką. Savo žodžiams paremti lyrinis subjektas pasirenka garsius miestus – Sardes, Atėnus bei „Rymo“ (Romos), apibūdinto epitetu „garsaus“, žymius, svarbius žmones, jų nuveiktus darbus savo tautos ir žmonijos labui. Taip antrąja strofa lyrinis subjektas nori parodyti, kad ir koks svarbus pasauliui žmogus būtų, vis tiek jis nėra amžinas – išnykstantis kaip žemės dulkė, „kaip dūmas“.
Trečioji strofa pradedama dviem retoriniais klausimais. Lyrinis subjektas abejoja, galvoja apie kančias ir įkvėpimą, kuriuos retoriniu sušukimu palygina su žaibais. Jos apibūdina epitetu „sumirgę“, lyg norėdamas parodyti, koks retas ir trumpas, greitai išnykstantis yra jo įkvėpimas. Trečią ir ketvirtą strofos eilutes sudari retorinis sušukimas, sustiprinantys išnykimo įspūdį. Save ir savo gyvenimą eilėraščio žmogus laiko kone beverčiu („tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas“) ir netrukus pasibaigsiančiu („kuriems nebužligo kapai“). Trečioje strofoje lyrinio subjekto nuotaika dar liūdnesnė, emocijos niūrios.
Ketvirtoje strofoje lyrinis subjektas mąsto apie ateitį. Pirmoji eilutė pradedama retoriniu sušukimu, išreiškiančiu nusivylimą. Eilėraščio žmogus prabyla būsimojo laiko veiksmažodžiu „užmirš“, tvirtai parodydamas ateitį, kai jo nebebus. Išnyks jis – neliks ir jo garbės, šlovės, taip sunkiai pelnytos. Atsiras nauji kūrėjai, nauji poetai, kurie, kaip ir lyrinis subjektas, „ieškos įkvėpimo“ – svarbiausios kuriančio žmogaus gyvenimo prasmės, gyvenimo tikslo, apibūdinto epitetu „brangaus“, norint parodyti, jog poetui įkvėpimas yra reikalingiausias, būtiniausias dalykas gyvenime ir visame pasaulyje. Tačiau ir tie poetai, visą gyvenimą kūrę, taip pat išnyks, kaip išnyks ir atsiminimai apie juos. Įkvėpimas trečioje eilutėje palyginamas su žvaigžde, apibūdinta epitetu „skaisti“ . „Švies“ ji „iš tolo“, bet taip ir nebus visiškai paliesta, sugauta: „bet vėl kaip mane ji apgaus“ – neliks įkvėpimo, jis išnyks vos priartėjęs. Minis išsakoma retoriniu sušukimu, su nusivylimu, netgi šiek tiek tragiška intonacija, didėjančia įtampa.
Penktoje strofoje lyrinis subjektas prisimena savo pelnytą garbę. Pirmoje eilutėje lyrinis žmogus ją nuvertina, menkina garbę, „giesmėmis apdainuotą“, bet tokią silpną, nepatvarią, laikiną. Vėliau garbė palyginama su šešėliu – tokiu nereikšmingu ir beveik nepastebimu dalyku, „kurs bėga greta“. Pirmosios dvi strofos eilutės – didžiausias įtampos taškas, kulminacija ,mintys išsakomos itin pesimistiškai.
Trečiąją ir ketvirtąją eilutes atomazgą, sudaro retorinis sušukimas, įrodantis, koks trapus ir netvarus yra žmogaus gyvenimas. Šioje eilėraščio dalyje lyrinis subjektas ima kalbėti būtuoju kartiniu laiku – „išnyko“, „išblyško“, vėl pabrėždamas nuolatinę kaitą, laiko lėkimą, žmogaus nesvarbumą. Išnykus žmogui, išnyks ir tai, kas „svajota-sapnuota“ – visos jo mintys, idėjos, darbai. Žmogaus ir jo šlovės išnykimas palyginamas su ištirpstančia „ryto aušra“, tarsi patvirtinant, koks jis staigus.
Eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“- pesimistiškas, liūdnas, netgi tragiškas, apmąstantis trumpą, lyrinio subjekto akimis –bevertį gyvenimą ir žmogaus išnykimą iš pasaulio. Panašios mintys išsakomos ir kituose Maironio eilėraščiuose - „Užmigo žemė“, „Nebeužtvenksi upės“. Visi šie eilėraščiai atrodo lyg būtų skirti žmogaus egzistencijos gležnumui, trapumui ir netvarumui įrodyti bei paremiant mintį, jog žmogus, iš dulkės gimęs, dulke ir pavirs.
Balsavimas
Žiūrėta: 23232 | Balsų: 17 | Vidurkis:
Komentarai