Pradžia » Lietuva » Kaip Lietuvoje buvo švenčiamos Velykos?

Kaip Lietuvoje buvo švenčiamos Velykos?

Velykos

Velykų šventės prasideda Verbų sekmadieniu. Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgyja visa Lietuva. Keliais ir takeliais traukia žmonių būreliai su verbomis rankose į bažnyčią.

Bažnyčioje Verbų sekmadienį minimas visose Evangelijose aprašytas Kristaus įžengimas į Jeruzalę: „Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Jn 12, 13), „Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius“ (Lk 19, 36), „Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas“ (Mt, 21, 8). Vakarų Europoje ši diena vadinama Palmių sekmadieniu.

Be žolynų Verbų sekmadienį į bažnyčią eiti nederėjo. Vaikams sakydavo, kad jeigu kas nors į bažnyčią Verbų sekmadienį ateina be verbos, tam velnias į rankas įbruka savo uodegą. Įvairiose Lietuvos vietovėse verbos šiek tiek skyrėsi. Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Kėdainių apylinkėse tai – kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo šakelę. Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo išsprogusios žilvičio, karklo ar gluosnio šakelės. Gervėtiškiai ir Rokiškėnai į verbą dėdavo ir ąžuolo šakelę su sausais lapais. Merginos verbas dar papuošdavo popierinėmis ar gyvomis gėlėmis.

Su verba susiję daug senų papročių. Ankstų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebemiegančius. Plakantysis sakydavo: „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku. Už savaitės bus Velykos. Ar prižadi margutį?“. Arba: „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol suluš. Už savaitės viena diena tegul linksmina kiekvieną. Linkiu tau sveikam būt. Ar žadi velykaitį?“. Kaimo kerdžius eidavo per trobas ir radęs miegantį piemenį plakdavo, nes šeimininkės tą rytą piemenų nekeldavo. Plakdamas sakydavo: „Verba plaka, verba plaka. Paganyk telyčią, nepamesk trynyčių. Už nedėlios – Velykėlės, gausi margą velykaitį.“ Šeimininkė dėkodavo: „Dėkui, dėkui dėde, kad pašventinai mūsų piemenaitį, visą vasarą jis bus budrus. Už tai aš tau Velykoms duosiu sūrį ir porą kiaušinių.“   
Didžiosios savaitės apeigas pradėdavo vaikai Didįjį trečiadienį, atlikdami silkės išvarymo apeigas. Vienas paskui save tempia ilgoką lentgalį – „silkę“ ir šaukia: „Eik, silkele, iš namų, atneša Velykė margų kiaušinių!“ Paskui „silkės“ vilkėją eina būrelis vaikų, kurie velkamą „silkę“ plaka vytinėmis. Didįjį trečiadienį „silkė“ buvo vieną kartą velkama apie bažnyčią, Didįjį ketvirtadienį – du kartus, o Didįjį penktadienį – tris. Po tokių silkės išvijimo apeigų jos nebevalgydavo.
Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės paminėjimo diena. Šią dieną Kristus, su apaštalais valgydamas pas kutinę vakarienę, įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą bei kunigystę. Didysis ketvirtadienis – taip pat ir Kristaus suėmimo Alyvų sode ir jo kančios pradžios diena. Bažnyčiose per Šv. Mišias tą dieną užsigavi, t.y. nutyla varpai ir vargonai, kurie tylės iki Didžiojo šeštadienio pamaldų. Nuo varpų nutylimo iki suskambėjimo Didįjį šeštadienį laikytasi „juodojo pasninko“. Kai kas tomis dienomis visai nevalgė, kiti – tik duoną ir vandenį. Didysis ketvirtadienis dar vadinamas „švariuoju ketvirtadieniu“. Tą dieną būdavo tvarkomos sodybos, namai. Moterys šluotražiais nušveisdavo aprūkusias lubas, plovė sienas, šveitė stalus, dulkindavo patalynę, rūbus. Tą dieną šukavo ir valė gyvulėlius – avinukus ir paršiukus, išplaudavo visus skalbinius, indus, kad visi metai būtų švarūs.

Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties paminėjimo diena. Vakare bažnyčioje laikomos ypatingos pamaldos, kuriose prisimenant Kristaus kančią pagarbinamas krikščionybės simbolis – kryžius. Didysis penktadienis- atgailos ir susikaupimo diena. Dirbama mažai ir laikomasi tylos.
Didįjį šeštadienį bažnyčios šventoriuje šventinama ugnis, o bažnyčioje – vanduo. Ugnis ir vanduo – vieni reikšmingiausių žmonijos simbolių. Iki XX a. 6-jo dešimtmečio vidurio ugnis ir vanduo būdavo šventinami prieš pietus, o po II-jo Vatikano susirinkimo – vakare. Ugnį ir vandenį parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių darbas. Jiems ši pareiga suteikdavo daug įspūdžių.

Kiaušinis yra bene vaizdžiausias virsmo, naujos gyvybės atsiradimo simbolis. Kiaušiniai nuo senų senovės buvo vartojami visose šventėse ar įvykiuose, susijusiuose su naujo ar naujos gyvybės atsiradimu. Kiaušinius nešdavosi kaip dovaną ir valgydavo kiaušinienę lankydami naujagimį, kiaušinius valgydavo, o jų lukštus išbarstydavo pradėdami sėją. Kiaušinius valgydavo, o kai kuriose apylinkėse ir dažydavo per Jurgines, pirmą kartą išgindami gyvulius, sekminėse piemenų vaišėse irgi pagrindinis patiekalas būdavo kiaušinienė. Todėl ir per pagrindinę pavasarinio virsmo šventę Velykas kiaušiniai būdavo svarbiausias apeiginis valgis, pažymintis gamtos ir žmogaus pavasarinį atsinaujinimą. Tačiau neaišku, nuo kada kiaušinius pradėta marginti.

Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo sergantieji, jais apdėdavo žaizdas. Nevaisingos moterys gydydavosi, gerdamos žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Vyrai užkasdavo kiaušinius laukuose, kad laukai geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą dažytų kiaušinių ir po Velykų, tikėdamos, kad jie saugo nuo Perkūno.

Vaikai tikėjo, kad pamiškėje gyvena senutė Velykė. Ji dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Iš ryto kiekvienas vaikas ant palangės rasdavo po du Velykės kiaušinius.

Kaip jau minėta, per Velykas buvo einama bukynių. Dauždavo kiaušinius dažniausiai vyrai. Tas, kurio kiaušinis buvo stipriausias, garsėdavo per kelis kaimus.
Ritinėjami kiaušiniai buvo per specialų lovelį. Tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, ne tik buvo laikomas nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam viskas sekasi.


Velykų apeigos

Kaip jau minėta, per Velykas buvo einama bukynių. Dauždavo kiaušinius dažniausiai vyrai. Tas, kurio kiaušinis buvo stipriausias, garsėdavo per kelis kaimus.
Ridinėjami kiaušiniai buvo per specialų lovelį. Tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, ne tik buvo laikomas nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam viskas sekasi.

Velykų dieną vaikai, dažniausiai iki 8 metų, eidavo kiaušiniauti. Atėjęs į trobą vaikas sudainuodavo nedidelį posmelį, pvz.: „aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis...“ ir įsikišdavo pirštą į burną – tai buvo ženklas, kad jis prašo kiaušinio. Įkišti du pirštai reiškė, kad vaikas prašo dviejų kiaušinių. Buvo ir tokių, kurie įsikišdavo į burną ir daugiau pirštų, bet tuomet paprastai būdavo išvejami už gobšumą.
Vaikinai per Velykas eidavo dėdinėti. Jie eidavo prašyti kiaušinių pas merginas. Ta, kuri neturėdavo kiaušinių, buvo prievarta nuvedama į vištidę ir sodinama į vištos gūžtą perėti.


Suaugusieji eidavo lalauti. Pasiėmę barškučius jie eidavo į laukus ir laimino jų šeimininkus dainomis. Lalauninkai visur buvo laukiami, jeigu kuriuos nors namus aplėkdavo, tai jų šeimininkai pasijusdavo įžeisti. Jeigu kas nors atsakydavo giedojimą, neduodavo arba mažai duodavo kiaušinių, keliautojai imdavo išjuokti: užgiedodavo „Duok Traice šventa amžiną atilsį, danguje amžiną gyvenimą“ (Kapčiamiestis), apibardavo šeimininkę- „kad tu, gaspadine, nesulauktai nė vieno kiaušinio, kad tavo vištos akmenis, o ne kiaušinius dėtų“, arba „kad tavo visos vištos po pečium ištintų, kaip kupetos šieno, kad tu jų su arkliu neištrauktai, o traukdama kad tu pečių sugriautai, ir kad , kaip tu apleisi vištą, tai kad ne viščiukai, o Vanagėliai išeitų“.  Lalavimu ši apeiga vadinama todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai : „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas deivės Lelos garbei. Vėliau į jį įtraukta netgi krikščioniškų elementus.


Balsavimas

Žiūrėta: 3072   |   Balsų: 0   |   Vidurkis:   dar neįvertinta
Įvertink: 12345


Komentarai

Kolkas komentarų nėra. Būk pirmas!

Tavo komentaras:
Vardas*:
Komentaras*:
(jei negalite perskaityti apsaugos kodo, tiesiog atnaujinkite puslapį F5 pagalba)
Apsaugos kodas*:
* - privalomi laukai !


Draugai
Zaidimai2.lt,
Zaidimai88.lt,
Nemokami-zaidimai.lt 
flash žaidimai internete.
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai