Pradžia » Lietuva » Lietuvių ir pasaulio kalbos, raštas

Lietuvių ir pasaulio kalbos, raštas

Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.

Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima - tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.
Indoeuropiečių kalbų šeima - pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių - beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba
Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos — baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.
Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.
Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų - senąja kanceliarine slavų kalba.

Lietuvių kalba

Dėl panašios politinės padėties ir panašios XX amžiaus istorijos trys valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva – svetimšaliams dažnai atrodo kaip sesės trynės ir visos vadinamos Baltų šalimis. Tačiau lingvistai linksta pabrėžti, kad tai nėra tikslu. Terminą baltai sukūrė vokiečių kalbininkas Ferdinandas Nesselmannas dar XIX amžiaus viduryje ir juo pavadino vieną indoeuropiečių kalbų, vartojamų rytiniame Baltijos jūros krante, šaką. Buvo germanų, romanų, slavų, atsirado ir baltų kalbų grupė. Visą XX amžių lingvistikoje šis terminas ir tetaikytas giminiškoms baltų kalboms pavadinti: gyvosioms lietuvių ir latvių bei mirusioms prūsų, kuršių, žemgalių, sėlių, jotvingių, galindų. Tačiau estų kalba visai kitokia, ir ne tik nepriklauso baltų šakai, bet apskritai yra ne indoeuropiečių, o suomių-ugrų šeimos kalba. Todėl girdint terminą baltai nereikia pamiršti, kad tiek lingvisto, tiek lietuvio lūpos Estijos gali nepavadinti baltų šalimi.
Socialinės lietuvių kalbos istorijos duomenys rodo, kad Viduramžių Lietuvos valdovai ir didikai šnekėjo lietuviškai, tačiau kad Renesanso metu savo kalbą jie pakeitė lenkų kalba. Pagrindinė kultūros kalba Lietuvoje pamažu tapo lenkų kalba. Ir dėl to kartais lietuviai labiau linksta didžiuotis savo senaisiais valdovais, kalbėjusiais lietuviškai, bet atsainiai žiūrėti į tuos lietuvius, kurie įvairiais amžiais tos kalbos nemokėjo.

Gramatikos ir žodynai

Pirmasis lietuvių kalbos žodynas — Konstantino Sirvydo trikalbis (lenkų, lotynų ir lietuvių) žodynas, išspausdintas prieš 1620 m. Žodynas skirtas studentams lietuviams bei Lietuvoje dirbusiems kitataučiams dvasininkams. Be lenkiškų ir lotyniškų, čia pateikiama apie 6000 lietuviškų žodžių. Vėlesni žodyno leidimai buvo tobulinami ir pildomi. Trečiajame leidime (1642) lietuviškų žodžių jau yra apie 10 000. Žodynas buvo labai populiarus: iki 1813 m. pasirodė net penki jo leidimai.

Pirmoji lietuvių kalbos gramatika — 1653 m. išleista „Grammatica Litvanica“. Ją lotynų kalba parašė Karaliaučiaus universiteto filosofijos magistras, Tilžės lietuvių parapijos klebonas Danielius Kleinas (1609—1666).

Gramatika pradedama dedikacija kunigaikščiui Frydrichui Vilhelmui, toliau eina pratarmė, du Kleino nuopelnus iškeliantys eilėraščiai ir pati gramatika. Jos tekstą sudaro dvi dalys: „Etimologija", kur aiškinami fonetikos, rašybos bei morfologijos dalykai, ir „Sintaksė" — aptariamas žodžių derinimas, valdymas ir sintaksinės konstrukcijos. Kleinas skyrė 8 kalbos dalis: vardą (t. y. vardažodį, į kurį įeina daiktavardis, būdvardis ir skaitvardis), įvardį, veiksmažodį, dalyvį, prieveiksmį, prielinksnį, jungtuką ir jaustuką. Gramatikoje nurodomi 6 linksniai; detaliai aprašomas garsynas, skiriami trumpieji, ilgieji ir nosiniai balsiai.
Pirmąjį aiškinamąjį lietuvių kalbos žodyną, kuriame lietuviškų žodžių reikšmės aiškinamos lietuviškai, pradėjo rengti Antanas Juška (1819–1880). Kunigaudamas įvairiose Lietuvos vietose Juška ėmė rinkti lietuvių kalbos duomenis: užrašinėti šnekamosios kalbos žodžius, sakinius, tautosaką. Sukaupė apie 30 000 žodžių ir sakinių. Drauge su broliu Jonu iš šios medžiagos parengė stambų „Lietuvių — lenkų kalbų žodyną“, kurį 1884 m. pradėjo spausdinti Rusijos mokslų akademija. Per 40 metų išleista tik pusė žodyno. Likusios dalies medžiagą Kazimieras Būga sudėjo į savo rengiamo žodyno kartoteką.
„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ – vienas iš svarbiausių bendrinės kalbos norminamųjų veikalų. Jame galima sužinoti, kaip sudėti žodžiai rašomi, kirčiuojami, kaitomi, kokios jų reikšmės, kaip jie vartojami.

Palyginti su ankstesniais „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimais (1954, 1972) šis yra didžiausias – jame pateikta daugiau kaip 74 tūkst. žodžių, kurie sudėti į maždaug 50 tūkst. žodyno straipsnių (nuo 1993 m. išėjusio trečiojo leidimo šis skiriasi tuo, kad ištaisytos pastebėtos korektūros klaidos, patikslintas vienas kitas žodžio aiškinimas, vartosenos pavyzdys ir pan.).

„Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ yra aprašomojo ir norminamojo pobūdžio. Joje moksliškai aprašyta bendrinės lietuvių kalbos fonetinė ir gramatinė sandara, atskleisti būdingiausi fonetinės ir gramatinės sandaros raidos polinkiai, išryškintos fonetinės, morfologinės ir sintaksinės bendrinės kalbos normos. Šios gramatikos pagrindu rengiamos specialesnės ir siauresnės gramatikos. Šioje gramatikoje remiantis dabartinės bendrinės lietuvių kalbos vartosena apibrėžiamos svarbiausios žodžių, jų formų ir sakinių sudarymo bei vartojimo normos. Gramatika apima fonologiją, morfologiją (kartu su žodžių daryba) ir sintaksę. Atsiribota nuo tarminių duomenų, nebūdingų bendrinei kalbai, gramatikos reiškinių raida paliesta tiek, kiek ji atsispindi dabartinėje kalbos sandaroje — daugiausia senesnių ir naujesnių formų gretimine vartosena.

„Lietuvių kalbos žodynas“. Išėjus XX-ajam tomui paskelbta visa lietuvių kalbos leksika nuo 1547 iki 2001 metų. Šiame tome randame žodžius žaizda, žemė, žmogus, žodis, žvaigždė. Prie kiekvieno žodžio pateikiama jo istorija, semantika, vartojimo šaltiniai ir kalbos plotas (tarmės), pristatoma skolinių kilmė, tikimas bendrinei kalbai.

XX tomu baigiamas leisti visas Lietuvių kalbos žodynas. Tomo gale pridedamas Post scriptum, kur bendrais bruožais apžvelgiama žodyno medžiagos rinkimo, jo teksto rašymo ir redagavimo istorija. Kartu pateikiamas geriausių žodžių rinkėjų abėcėlinis sąrašas, žodyno tekstą rašiusių ir redagavusių Lietuvių Kalbos Instituto darbuotojų sąrašai.

„Lietuvių pavardžių žodynas" yra pirmasis lietuvių pavardžių rinkinys. Žodyne abėcėlės tvarka pateikiamos visos dabartinės lietuvių pavardės, nurodomas jų teritorinis paplitimas bei dažnumas, paaiškinama daugumos pavardžių kilmė.
Lietuvių kalbos tarmės

Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių.
Žemaičių vardu nuo seno buvo vadinama vidurio Lietuvos žemuma. Joje susidariusią tarmę imta vadinti žemaičių tarme, o kaip jos priešingybę kito Lietuvos ploto tarmę — aukštaičių tarme.

Aukštaičių ir žemaičių tarmės skiriamos pagal dvibalsių ie, uo tarimą: aukštaičiai juos išlaiko, o žemaičiai keičia kitais garsais.
Lietuvių kalbos tarmės — lietuvių bendrinės kalbos ištakos ir nuolat ją gaivinantis šaltinis. Vis labiau įsigalint bendrinei kalbai, dažniausiai tik kaimuose ir vienkiemiuose tegalima išgirsti senesniuosius žmones tarmiškai šnekant. Kad šie kalbos turtai nepražūtų, tarmės yra tiriamos, leidžiami tarmių aprašai ir žodynai.

Daugiausia tarmių duomenų sukaupta Lietuvių kalbos institute. Didžiausias šios srities darbas — 1977 m. pradėtas leisti keturtomis „Lietuvių kalbos atlasas" Jį sudaro apie 400 lingvistinių žemėlapių. Atlase parodoma pagrindinių fonetikos, morfologijos ir svarbesnių leksikos, sintaksės reiškinių geografija bei jų įvairovė lietuvių kalbos tarmėse.

Raštas ir kalba

Kalbą nagrinėja lingvistika. Tačiau kalba yra svarbiausia ženklų sistema, todėl ją tiria ir semiotika (mokslas tiriantis ženklus ir ženklų sistemas). Tarp semiotikos ir lingvistikos yra abipusis ryšys. Semiotika suteikia teorinį kalbos pagrindą. Kartu ji yra ir kalbos reiškinių nagrinėjimo priemonė. Kita vertus, lingvistikos priemonės yra naudojamos ir kitų ženklų sistemoms nagrinėti. Nemaža temų yra bendros semiotikai ir lingvistikai: rašto sistemos, visuotinės (universaliosios) kalbos, ženklų kalbos, gestų kalbos, kalbos pakaitalai.

Raštas yra svarbiausia semiotinė sistema. Kaip žmonių komunikacijos priemonė, raštas daro didžiausią įtaką kultūros vystymuisi. Tai vizualinė ženklų sistema. Raštas skiriasi nuo kitų vizualinių sistemų tuo, kad jis priklauso nuo kalbos. Todėl rašto ženklų negali būti be galo daug.


Balsavimas

Žiūrėta: 2630   |   Balsų: 2   |   Vidurkis:   5
Įvertink: 12345


Komentarai

Kolkas komentarų nėra. Būk pirmas!

Tavo komentaras:
Vardas*:
Komentaras*:
(jei negalite perskaityti apsaugos kodo, tiesiog atnaujinkite puslapį F5 pagalba)
Apsaugos kodas*:
* - privalomi laukai !


Draugai
Zaidimai2.lt,
Zaidimai88.lt,
Nemokami-zaidimai.lt 
flash žaidimai internete.
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai