Kaip virti perline košę
pasimetusios tarp bulvių, morkų, svogūnų ir kitų daržovių.
Tačiau tai tiesa. Tik daugelis nebemoka virti perlinių kruopų, kaip ir rugių, kviečių, speltos, džūgarų ir daugelio kitų varpinių augalų. Guli tos kruopos parduotuvėje, laukia kol išmuš jų valanda, kol kokia nors sumani senutė nusipirks jų visą maišą... savo vištoms. Taip vertingų „žmonių“ produktu šeriami gyvuliai tik todėl, kad mes, žmonės, praradome įgūdį ką nors iš jo gaminti.
Perlinės kruopos — baltymų ir baltymingo glitimo sandėlis. Su jomis reikia elgtis taip pat delikačiai, kaip ir su ankštiniais. Reikia pasistengti jas išvirti taip, kad kiekvienas grūdas nevirstų neįkandama kieta „kulka“, tada perlinės kruopos pasirodys, kas esančios: jos atsidėkos skoniu. Pabandykite padaryti taip. Kai kruopos gerai išvirs, pertrinkite jas pro graibštą arba metalinį sietą, kad atsisijotų akuotai (jie daug nemalonesni ir įkyresni negu avižų), įpilkite į gautą masę truputį su varške sumaišyto pieno ir gerai išplakite, kad košė pateisintų savo pavadinimą — pūkinė košė.
Galima įdėti kito, taip pat pagerinančio perlinės košės skonį, priedo. Reikia išvirti perlines trupintas kruopas, vadinamąsias miežines kruopas (nes perlinės kruopos daromos iš miežių), ir pridėti į jas truputį (ketvirtį arba pusę stiklinės) šutintų aguonų. (Aguonas reikia užpilti verdančiu vandeniu, po 2—3 minučių vandenį nupilti, vėl užpilti vienai minutei verdančiu vandeniu, nupilti vandenį, nusunkti.) Šis mišinys, į kurį įdėta aguonų arba uogienės (vienas du šaukštai).
Balsavimas
Žiūrėta: 7013 | Balsų: 2 | Vidurkis:
Komentarai