Kaip rašyti straipsnį
Kaip rašyti straipsnį, moko žurnalistikos fakultetuose. Tačiau jei taip visi rašytų, pasaulis būtų baisiai nuobodus. Talentingas ir garsus tikras žurnalistas rašo visiškai priešingai, nei jį mokė universitetuose. Ir todėl jo straipsniai skaitomi.Rašyti gerą straipsnį visai nesunku, jei esi atsikratęs visų stereotipų, kurių tau prigrūdo per ketverius ar šešerius mokslo metus. Taigi keletu tokių paslapčių ir pasidalinsiu.
Viskas prasideda nuo idėjos. Banalios.
Žurnalistikos tėvai buvo teisūs - viskas prasideda nuo idėjos. Ir būtent nuo banalios idėjos. Tik jokiu būdu ne nuo originalios. Kodėl?
Originalios idėjos blogos dviems požiūriais. Pirma, jei jos pasirodys per daug originalios, jumis niekas nepatikės. Jeigu jūs bandysite analizuoti, koks ryšys tarp globalinio atšilimo, korupcijos lygio Afrikos šalyse ir jėgos politikos įsigalėjimo pasaulyje, bet koks redaktorius - net ir mažiausio, neįtakingiausio pasaulyje laikraščio - jus palaikys išprotėjusiu. Nors galbūt tokį ryšį galima moksliškai pagrįsti. Antra, originalių idėjų, kuriomis patikėtų, mažai. Štai prieš dešimt metų Vladas Gaidys sociologiniais duomenimis pagrindė, kad tarp simpatizuojančių kairiesiems yra daugiau tų, kurie išgeria degtinės, nei tarp simpatizuojančių dešiniesiems. Tokia žinia jau nebloga, tačiau bėda ta, kad ne kiekvieną dieną ir ne kiekvienam jos pasirodo. O rašyti straipsnius žurnalistui reikia dažnai ir atkakliai.
Be to, originali idėja gali pasirodyti klaidinga ir taip jūs tik apsijuoktumėte. O kam jums to reikia? Daug linksmiau, kai apsijuokia jūsų kolegos. Juk jei jūs pasitelksite banalią idėją, tai jokiu būdu nerizikuojate patekti į tokią apgailėtiną situaciją, kai redaktorius, pasikvietęs į savo kabinetą, jums praneš, kad esate atleistas, nes nesilaikėte žurnalistinės etikos ir neišlaikėte profesionalumo reikalavimų.
Šaltiniai
Tačiau banali idėja - dar ne viskas. Banali idėja - tik tvirtas pagrindas, toliau jau turite paplušėti, kad išsiskirtumėte. Čia labai svarbu jūsų šaltiniai. Aš juos vėlgi skirstau į dvi grupes: išskirtinius ir autoritetingus. Išskirtiniai šaltiniai tiesiog privalo būti anonimiški. Antraip jie nebus nei įtikinami, nei išskirtiniai, nei jokie kitokie. Juk jei parašysite: "Kaip sakė toks ir toks valdininkas (vardas ir pavardė)", tai atrodys visiškai neįspūdingai, nes jo gali bet kas paklausti. Ir netgi daug įmantresnių klausimų. O štai jūsų anoniminio šaltinio niekas negali paklausti, išskyrus jus pačius. Rašant straipsnį kiekvienas šaltinis turi savo funkciją. Anonimiški šaltiniai paprastai būna Vyriausybėje, Seime, partijose, Prezidentūroje, CŽV ir Husseino Redakcijaistracijoje. Ir visiškai nesijaudinkite, kad jūs neturite šiose ar kitose itin svarbiose įstaigose savų "gerai informuotų šaltinių". Iš tiesų geram žurnalistui jie net nereikalingi ir net žalingi. Nes paprastai tie šaltiniai būna žemo rango valdininkėliai, kuriuos reikia ilgokai girdyti savo sąskaita kavinėje, kol jie ką nors pasako. O ir pasako tai, kas ir taip žinoma.
Beje, jei jūsų komentatorius nesutiktų su jo tokia žodžių interpretacija, galite jį nuraminti, kad jo žodžiai bus cituojami visose žiniasklaidos priemonėse, o jūs taip diskretiškai prisidedate prie jo įvaizdžio formavimo. Garantuoju - tai jį paveiks ir jis su džiaugsmu sutiks prisiimti autorystę.
Balsavimas
Žiūrėta: 26292 | Balsų: 86 | Vidurkis:
Komentarai